Dviveidžiai
Labiausiai turbūt nemėgstu žmonių dviveidžių, tada galvoju apie kokius nors kitokius žmones ir galvoje vaizdą regiu apie tuos, kurie turi nesamoniningas emocijas, kiek isteriškas ir jas demonstruoja, gal tai mano bėda, kad į tai reaguoju....nes gyvenu žmonijoje ganėtinai nesamoningoje, traumuotoje ir dauguma nelaimingoje, išsiskyrusių šeimynų, skriaudžiančių vienas kitą ir bemušančiųjų tėvų savo vaikus pasaulyje, tarp moterų, kurios mano jog nemuša vyras jų ir dėl to jos esą laimingos, tarp nuvargusių kasininkių skausmo kupinomis akimis ir manančių, kad niekas jų neužjaučia, nes ištiesų jos pačios neužjaučia savęs, tarp tų, kurie kad išgyventų renkasi nieko nejausti, tarp tų kurie pernelyg nevertina savęs ir dėl to nuvertina kitus, tarp tų kurie gyvena ir stato šį pasaulį. Klausimas kaip išlikti? Juk matau visus pasaulyje. Atsakymas - toliau matyti save pasaulyje. :)
apie vienišumą...
Kas yra vienišas žmogus? Ar tai neturintis draugų ir nuolatos būnantis vienas, tai yra su savimi? Ar tai senatvėje užmirštas pasenęs žmogus trokštantis, kad jį kas nors pastebėtų...? Ką mes vadiname vienišu žmogumi? Ir kas nėra vienišas žmogus?
Senas pokalbis su geru bičiuliu: .."bet kai esi nuostabiam peizaže ir stebi gamtą ir tau labai labai gera, ir neturi su kuo pasidalinti..tai juk...juk.....ne tas pats ,kai gali dalintis su kažkuo tuo jausmu." Pamenu atšoviau: tai tu nemoki būti vienas.
Ilgą laiką masčiau apie tai kas yra buvimas vienui vienam ir kodėl mums reikia sociumo, tarsi netikim, kad mes gyvenam ir mums reikia, kad kažkas patvirtintų tai mums. Taip, taip aš galvojau. Bet ...bet..o kaip gi mes turėsime empatiškumą, kaip mes pažinsime save, jei mes nematysime to kitame? Kaip? taip kaip gyvūnai bandoje, taip ir mes. Tai va, draugaukime vienas su kitu ;)
Ne naujiena - manipuliacija, kai nustoji manipuliuot kitais, nebeleidi manipuliuoti savim, gal dalinai, bet daugiau nei prieš tai, iškart atpažysti tuos, kurie tavim manipuliuoja, nemėgstu tokių, negerbiu ir neatleidžiu.
APIE ADRENALINĄ
Pažiūrėjau muzikinį klipą apie kasdieninio poros gyvenimo sąmatą -
(Wilkinson - Afterglow), ir pamasčiau, kad pas mane viskas nepastovu ir viskas "vienodai šviečia" man, ir susimasčiau gal jau pabodo...:) gal per nyku: nežinot kaip bus toliau..., keista, kai žinai kas bus toliau, irgi negerai, nes per daug aišku būna.
Bet koks gyvenimo ritmas veda i monotoniją, ritmingas ritmas ar beritmis "ritmas" vis vien veda į tą patį - sruktūrą. Tarsi chaosas būtų iš struktūros, o taip tikrai yra, net abstrakcija tapyboje turi savą struktūrą, taisykles.
Ko gi mes žmonės vis nepatenkinti gyvenantys struktūroje, sistemoje, turbūt dėl to, kad ji riboja mūsų laisvę, manau, kad žmonės iš prigimties laisvi, tik ilgai gyvenę struktūroje tampa nelaimingi. Velniai žino kaip iš tiesų yra ... turbūt daugelis turi hobius, pomėgius tam ,kad atsidurtų kitoje struktūroje gal adrenaline, laimės hormone.
Viskas ir Nieko yra vienas ir tas pats.
.........
cha sakot, kad mintis turi galią,,,,,šiandienos pokalbis apie tai, net gal visos savaitės... ogi bandau minčių galią, labai labai noriu to,,,jau susikaupiu ir bandau savo minčių galią-nieko ,vistiek nieko.Šiandiena visiškai nieko neisipildė, taip ,taip sakysit nenuoširdžiai apie tai galvojau, naivūs jūs, ner to, yra tik sutapimas ir jo įgyvendinimas nes to norėjai ir labiau atkreipiai dėmesį į tai. vat taip. Ir negaliu dabar patvirtinti, nes kas keisčiausia, visgi įsipildė.Bet gal įsipildė, nes tiesiog dariau taip, kad įsipildytu tai. Nežinau, tikrai nežinau.
..........
žodis BEJAUSMIS skamba, tarsi žmogus būtų despotas, tarsi šaltas, šaltas robotas ir tikrai ne žmogus. Bet JAUSMIS tai tarsi "skystalas", :) taip, taip, "skystalas", ir mes besisaugodami "skystalo" pavidalo tampam bejausmiais, nes nesugebam jausmų turėti sveikų, kitaip tariant emocinio intelekto. Kad ir kaip bebūtų jausmai mums reikalingi, tam , kad būtumėme žmonėmis.
*******
ėjau namo man pakeliui konteineriai gatvės gale stovi, kuriuose beveik gyvena "bomžai" šiandiena mačiau jauną vaikiną bomžą rausvom rausvom akim ... stovėjo jis šalia jau pagyvenusių dėdžių " bomžų" praeidama pro juos kuo greičiau tįsiau laptopą ir pundą daiktų, jis pamatęs mane rusiškai tarė: dievuškąąąą! aš: nu.... O jis man: ja tsibia liubliu. Aš jam: spasiba.
Kaip lengvai nesąmoningo būvio žmonės gali dalintis šiuo žodžiu ir kaip sunkiai sąmoningesni jį vartoja. Ir kiek dainų vien tik apie tai ir bedainuoja. Kodėl? Todėl, kad mums vaikystėj sekė gražias pasakas apie princą ir princesę, vieni gyvena pasakoje, kiti ....O gyvenimas ne pasaka.
******
Šiandieną man "baisiai" liūdna, liūdna dėl žmonių, liūdna dėl to kur gyvenu, liūdna dėl vaikų, kurie bus traumuojami, liūdna dėl silpnų žmonių, dėl kažkieno nepatirtų jausmų, dėl nesuvokimo ką reiškia būti, dėl nesukurtų dainų, kurios būtų jei nebūtų "27" lemties skaičiaus. O labiausiai liūdna dėl vaikų, kuriuos skriaudžia tėvai.
*******
apie baimes......
Ko mes, žmonės, bijome? Bijome vorų, bijome auksčio ir visokių kitokių vabalų... dar bijome gyventi, taip, gyventi ir tuo mėgautis, dar bijome vienatvės, tai manau pati baisiausia baimė nuo kurios mes tiesiog bėgame.
*******
dabar pamąstysiu apie tai kodėl žmonės giriasi ir visiems rodo, suprantu šį veiksmą, kai giriamasi džiugesio pagrindu ir vienam žmogui(dalinamasi džiaugsmu), bet ne socialiniam tinkle viešai ir visiems...kam to reikia? tam, kad sau pasakytumėm kokie mes esam nuostabūs, tarsi tuo netikėtumėm. Ogi mes netikime, kad esam nuostabūs.
Labiausiai turbūt nemėgstu žmonių dviveidžių, tada galvoju apie kokius nors kitokius žmones ir galvoje vaizdą regiu apie tuos, kurie turi nesamoniningas emocijas, kiek isteriškas ir jas demonstruoja, gal tai mano bėda, kad į tai reaguoju....nes gyvenu žmonijoje ganėtinai nesamoningoje, traumuotoje ir dauguma nelaimingoje, išsiskyrusių šeimynų, skriaudžiančių vienas kitą ir bemušančiųjų tėvų savo vaikus pasaulyje, tarp moterų, kurios mano jog nemuša vyras jų ir dėl to jos esą laimingos, tarp nuvargusių kasininkių skausmo kupinomis akimis ir manančių, kad niekas jų neužjaučia, nes ištiesų jos pačios neužjaučia savęs, tarp tų, kurie kad išgyventų renkasi nieko nejausti, tarp tų kurie pernelyg nevertina savęs ir dėl to nuvertina kitus, tarp tų kurie gyvena ir stato šį pasaulį. Klausimas kaip išlikti? Juk matau visus pasaulyje. Atsakymas - toliau matyti save pasaulyje. :)
apie vienišumą...
Kas yra vienišas žmogus? Ar tai neturintis draugų ir nuolatos būnantis vienas, tai yra su savimi? Ar tai senatvėje užmirštas pasenęs žmogus trokštantis, kad jį kas nors pastebėtų...? Ką mes vadiname vienišu žmogumi? Ir kas nėra vienišas žmogus?
Senas pokalbis su geru bičiuliu: .."bet kai esi nuostabiam peizaže ir stebi gamtą ir tau labai labai gera, ir neturi su kuo pasidalinti..tai juk...juk.....ne tas pats ,kai gali dalintis su kažkuo tuo jausmu." Pamenu atšoviau: tai tu nemoki būti vienas.
Ilgą laiką masčiau apie tai kas yra buvimas vienui vienam ir kodėl mums reikia sociumo, tarsi netikim, kad mes gyvenam ir mums reikia, kad kažkas patvirtintų tai mums. Taip, taip aš galvojau. Bet ...bet..o kaip gi mes turėsime empatiškumą, kaip mes pažinsime save, jei mes nematysime to kitame? Kaip? taip kaip gyvūnai bandoje, taip ir mes. Tai va, draugaukime vienas su kitu ;)
Ne naujiena - manipuliacija, kai nustoji manipuliuot kitais, nebeleidi manipuliuoti savim, gal dalinai, bet daugiau nei prieš tai, iškart atpažysti tuos, kurie tavim manipuliuoja, nemėgstu tokių, negerbiu ir neatleidžiu.
APIE ADRENALINĄ
Pažiūrėjau muzikinį klipą apie kasdieninio poros gyvenimo sąmatą -
(Wilkinson - Afterglow), ir pamasčiau, kad pas mane viskas nepastovu ir viskas "vienodai šviečia" man, ir susimasčiau gal jau pabodo...:) gal per nyku: nežinot kaip bus toliau..., keista, kai žinai kas bus toliau, irgi negerai, nes per daug aišku būna.
Bet koks gyvenimo ritmas veda i monotoniją, ritmingas ritmas ar beritmis "ritmas" vis vien veda į tą patį - sruktūrą. Tarsi chaosas būtų iš struktūros, o taip tikrai yra, net abstrakcija tapyboje turi savą struktūrą, taisykles.
Ko gi mes žmonės vis nepatenkinti gyvenantys struktūroje, sistemoje, turbūt dėl to, kad ji riboja mūsų laisvę, manau, kad žmonės iš prigimties laisvi, tik ilgai gyvenę struktūroje tampa nelaimingi. Velniai žino kaip iš tiesų yra ... turbūt daugelis turi hobius, pomėgius tam ,kad atsidurtų kitoje struktūroje gal adrenaline, laimės hormone.
Viskas ir Nieko yra vienas ir tas pats.
.........
cha sakot, kad mintis turi galią,,,,,šiandienos pokalbis apie tai, net gal visos savaitės... ogi bandau minčių galią, labai labai noriu to,,,jau susikaupiu ir bandau savo minčių galią-nieko ,vistiek nieko.Šiandiena visiškai nieko neisipildė, taip ,taip sakysit nenuoširdžiai apie tai galvojau, naivūs jūs, ner to, yra tik sutapimas ir jo įgyvendinimas nes to norėjai ir labiau atkreipiai dėmesį į tai. vat taip. Ir negaliu dabar patvirtinti, nes kas keisčiausia, visgi įsipildė.Bet gal įsipildė, nes tiesiog dariau taip, kad įsipildytu tai. Nežinau, tikrai nežinau.
..........
žodis BEJAUSMIS skamba, tarsi žmogus būtų despotas, tarsi šaltas, šaltas robotas ir tikrai ne žmogus. Bet JAUSMIS tai tarsi "skystalas", :) taip, taip, "skystalas", ir mes besisaugodami "skystalo" pavidalo tampam bejausmiais, nes nesugebam jausmų turėti sveikų, kitaip tariant emocinio intelekto. Kad ir kaip bebūtų jausmai mums reikalingi, tam , kad būtumėme žmonėmis.
*******
ėjau namo man pakeliui konteineriai gatvės gale stovi, kuriuose beveik gyvena "bomžai" šiandiena mačiau jauną vaikiną bomžą rausvom rausvom akim ... stovėjo jis šalia jau pagyvenusių dėdžių " bomžų" praeidama pro juos kuo greičiau tįsiau laptopą ir pundą daiktų, jis pamatęs mane rusiškai tarė: dievuškąąąą! aš: nu.... O jis man: ja tsibia liubliu. Aš jam: spasiba.
Kaip lengvai nesąmoningo būvio žmonės gali dalintis šiuo žodžiu ir kaip sunkiai sąmoningesni jį vartoja. Ir kiek dainų vien tik apie tai ir bedainuoja. Kodėl? Todėl, kad mums vaikystėj sekė gražias pasakas apie princą ir princesę, vieni gyvena pasakoje, kiti ....O gyvenimas ne pasaka.
******
Šiandieną man "baisiai" liūdna, liūdna dėl žmonių, liūdna dėl to kur gyvenu, liūdna dėl vaikų, kurie bus traumuojami, liūdna dėl silpnų žmonių, dėl kažkieno nepatirtų jausmų, dėl nesuvokimo ką reiškia būti, dėl nesukurtų dainų, kurios būtų jei nebūtų "27" lemties skaičiaus. O labiausiai liūdna dėl vaikų, kuriuos skriaudžia tėvai.
*******
apie baimes......
Ko mes, žmonės, bijome? Bijome vorų, bijome auksčio ir visokių kitokių vabalų... dar bijome gyventi, taip, gyventi ir tuo mėgautis, dar bijome vienatvės, tai manau pati baisiausia baimė nuo kurios mes tiesiog bėgame.
*******
dabar pamąstysiu apie tai kodėl žmonės giriasi ir visiems rodo, suprantu šį veiksmą, kai giriamasi džiugesio pagrindu ir vienam žmogui(dalinamasi džiaugsmu), bet ne socialiniam tinkle viešai ir visiems...kam to reikia? tam, kad sau pasakytumėm kokie mes esam nuostabūs, tarsi tuo netikėtumėm. Ogi mes netikime, kad esam nuostabūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą